KALBA MAMOS gimtadienis, lėčiausias sezonas ir tikslai naujam, perdegimas ir džiaugsmas vėl jaučiant norą kurti

Šiandien, rugsėjo 22 dieną, prieš šešerius metus, KALBA MAMOS pradėjo savo kelionę - į pasaulį paleidau pirmąjį epizodą. Jame su psichologe-psichoterapeute Sigita Valevičiene kalbėjome apie vieną didžiausių pokyčių ir transformacijų moters gyvenime – tapimą mama. Ar įmanoma tam pasiruošti, kai įžengus į šią, niekada anksčiau netyrinėtą teritoriją, taip viskas iš esmės pasikeičia – santykis su savimi, vaiko tėčiu, savo tėvais, draugais... Visais ir viskuo.

Kalbėjome apie gimdymą ir kodėl taip svarbu jam ruoštis, jame dalyvauti ir vaikelio tėčiui, apie santykius, kuriuos taip pat „smagiai“ sudrebins tas naujas mažas žmogelis, gimęs iš jųdviejų meilės.

Apie tai, kad, labai tikėtina, motinystėje ir tėvystė je patirsime, jog vaikai yra patys geriausi psichoterapeutai, „iškrapštantys“ tokias sielos kerteles ir užduodantys tokius klausimus (nebyliai, tiesiog savo buvimu mūsų gyvenime), kurie be jų galbūt taip ir būtų likę apdulkėję.

Šis pokalbis buvo gražios ir prasmingos kelionės pradžia, dovanojusi man mylimą, prasmingą veiklą, daug vertingų patirčių, progų klysti ir augti, pažinti ir išmokti, kurti. Tiek daug pažinčių su ypatingomis moterimis – pašnekovėmis ir klausytojomis. Iš įvairiausių pasaulio šalių!

Prieš keletą savaičių, kai išsiunčiau naujienlaiškį visiems prenumeratoriams su trumpu savo prisistatymu ir kvietimu susipažinti, į jį atsakė kelios moterys, iš kurių viena pati kuria savo tinklaraštį ir supranta, kaip gera sulaukti tų laiškų, reakcijų, žinučių, kai paleidi savo turinį į interneto platybes ir neturi galimybės sužinoti, ar kažkam jis patiko, atliepė, suskambėjo, iškėlė kokius nors klausimus ir kažką viduje sujudino. Ačiū, Egle!

O antroji atrašiusi moteris buvo ištikima klausytoja, keliavusi per motinystę kartu su KALBA MAMOS nuo pirmų sezonų ir auginusi savo du vaikus su šiais pokalbiais. Nesame pažįstamos, bet keletas nuoširdžių laiškų ir žinojimas, kad žmogus ne vienus metus klausė mano kuriamų pokalbių, iškart suartina. Ji pakvietė mūsų šeimą pasisvečiuoti pas juos Liuksemburge (kad jau taip arti šiuo metu gyvename) ir mes mielai šį kvietimą priimsime!

Ir dar viena istorija. Šį pavasarį su šeima keliavome prie jūros ir turėjome dar vieną tikslą – suspėti pamatyti tūkstančius tulpių bei kitų gėlių Keukenhof sode. Įkėliau nuotrauką į Instagram'ą ir man parašė Agata, jau ne vienus metus su šeima gyvenanti Olandijoje, kad, pasirodo, esame visai netoli jų, tai gal rytoj (sekmadienį) norėtume su šeima užsukti pas juos pietų? Aišku, kad norėtume! Užsukome ir praleidome jaukią popietę su nuostabia lietuvių šeima.

Agata ir aš geriam kavą jos kiemelyje :)

Beje, su Agata esame įrašę pokalbį apie tai, kaip jų svajonei tapti tėvais ir susilaukti abiejų berniukų (tuo metu jie turėjo tik vieną) padėjo išsipildyti Naprotechnologijos. Tai pokalbis, kurį rekomenduoju visiems, susiduriantiems su šiais iššūkiais.

Tai štai, čia tik keletas iš pastaruoju metu man įteiktų dovanų iš šios nuostabios moterų bendruomenės. Kokia laimė tai patirti :)

Ačiū kiekvienai iš jūsų, randančiai tas kelias minutes sureaguoti, parašyti, pakomentuoti ar rekomenduoti KALBA MAMOS projektus kitoms mamoms, nes geriausia parama ir reklama ir yra šita – iš lūpų į lūpas.

Ką pavyko sukurti per šešerius metus?

• Beveik 100 epizodų, kuriuos visus šiandien galima rasti ir klausyti Spotify (bent keliolika iš jų yra nemokami, visi kiti skirti prenumeratoriams);

• virš 1000 naujienlaiškio prenumeratorių! Prenumeruoti naujienlaiškį gali čia.

• keletą šimtų rytmečių įvairiuose miestuose ir virtualiai (virtualius jaučiu nuoširdų norą atgaivinti mūsų Discord'e);

• Discord'e aktyviai jau dvejus metus gyvuojantį KNYGŲ KLUBĄ, kuriame kiekvieną mėnesį renkame ir skaitome naują knygą;

• išleisti ir sėkmingai parduoti KALBA MAMOS puodelių kolekciją;

• keletą kartų buvau pakviesta sudalyvauti Seimo posėdžiuose, radijuje bei televizijoje ir pasidalinti savo mintimis;

• hipnogimdymo kursą, parengtą psichologės-psichoterapeutės, 4 vaikų mamos ir hipnogimdymų mokytojos Sigitos Valevičienės;

• poros santykių prenumeratą, kuriamą taip pat su Sigita, kviečiančią leistis į gilią savęs, savo žmogaus ir jūsų santykio pažinimo kelionę;

• saujelę tikrai vertingų ir primaitinimo kelionę palengvinančių pokalbių su savo sričių specialistais bei mamomis, įsigilinusiomis į šią temą, kuriuos kūrė tinklaraščio „Mama, ką valgom?“ kūrėja Morta Belenavičienė;

• o šį rudenį pavyko simboliškai paminėti KALBA MAMOS gimtadienį susitikus su bendruomenės mamomis pirtyje netoli Vilniaus, miškų apsuptyje. Akie krašteliu žvilgtelėti į susitikimą galite čia.

Šį pavasarį įgyvendinau dar vieną savo svajonę, kuri man padės suteikti dar daugiau vertės KALBA MAMOS bendruomenei – baigiau POSTPARTUM UNIVERSITY kursus ir tapau sertifikuota moterų mitybos po gimdymo specialiste. Reikės laiko, kad prie šio pokyčio, kurio labai siekiau, priprasčiau, bet tikiu, kad tai tik kelio pradžia ir laiko apsiprasti bei įsidrąsinti taip pasivadinti dar turėsiu. Šio žingsnio link mane po truputį atvedė meilė maistui, smalsumas ir domėjimasis, kuo maitinu savo kūną, nes vis stipriau jaučiau, kad tai reikšmingai padeda arba trukdo man jaustis geriau. Kaip tik baigiu ruošti tinklalaidės įrašą apie maistą ir jo gaminimo įpročius bei taisykles.

Nekantrauju po truputį dalintis savo žiniomis bei padėti moterims jaustis geriau šioje ypatingoje – motinystės – kelionėje.

Sulėtėjimo ir išsigryninimo metai

Šiais metais skyriau daug laiko vienam iš nematomų darbų – po truputį kurti ir vystyti tinklaraštį bei naujienlaiškį, pasiruošti šablonus, vizualus ir išsigryninti temas, kuriomis noriu kalbėti, rašyti bei kalbinti žmones. Nes šokimas pagal socialinių tinklų algoritmus mane vargina ir pykdo, tad norisi kuo daugiau turinio kurti tokiais formatais, kurie nepasimeta sraute ir galima juos patogiai bet kada rasti.

Sakyčiau, buvo toks lėtas išsigryninimo ir susitelkimo į tai, kas svarbiausia, laikas. Leidimo sau sulėtėti, o kartais, kai jaučiu, kad neturiu resursų, ir nieko nedaryti. Tiesa, taip šiemet buvo gana dažnai, iš pradžių jaučiau dėl to didelę kaltę ir dienas buvo persmelkęs irzulys, plakimas savęs ir galvojimas, kaip nemoku susidėlioti savo laiko ir kaip nieko nespėju. Tam daugiausia įtakos turėjo mūsų šeimos persikraustymas į kitą šalį, o čia turėjome susikurti gyvenimą iš naujo. Taip pat ir perdegimas, su kuriuo aš čia išvykau po sugriuvusių planų prieš keletą metų kurti didelį projektą. Buvo labai skaudu, nes man vėl nepavyko. Bent jau pati sau ilgą laiką įrodinėjau, kad susimoviau.

Prireikė laiko suprasti, ką ir kaip vėl daryti, ką tikrai noriu kurti, o ko – ne. Ar iš vis verta kažką čia daryti. Tiesą sakant, išvykimas į kitą šalį buvo ir puiki galimybė šiek tiek nuo visko atsitraukti ir turėti laiko apmąstymams.

Šalia visų tų apmąstymų dar ir bandyti susidėlioti, kaip ne tik išgyventi naujoje šalyje, bet gyventi taip, kaip norėtume. Kurti savo svajonių gyvenimą. Sprendimas šiais mokslo metais ugdyti vaikus šeimoje yra vienas iš to išsigryninimo vaisių.

Tikrai nebuvo lengva atsitraukti nuo darbų ir paspausti pauzę ne vienam projektui, priimti, kad viskas vyksta daug lėčiau, nei planavau, žadėjau ir tikėjausi, nes galbūt laiko ir turėjau, bet resursų – ne. Todėl šie metai tuo pačiu buvo ir gera proga atsakyti į klausimą, kiek noriu savęs skirti darbams ir mylimoms veikloms, o kiek – šeimai.

Man atrodo, kad tai iš esmės yra vienas iš sudėtingiausių klausimų, į kuriuos tenka atsakyti šiandien mamomis tampančiomis moterims. Nes gyvename galimybių laikais ir iš visų pusių mus pasiekia žinutė, kaip „viskas yra įmanoma, jei tik nori“. Manau, kad tai vienas didžiausių melų, parduodamų mamoms. Reikia tiek daug stiprybės ir tvirtų pamatų, kad tai visko galėjimo beprotybei pajėgtume atsispirti.

Kaip ir žinutė apie 50/50 pasidalinimą tarp vyro ir moters šeimoje. Aš tikiu, kad geriausiai projektas gyvuoja tuomet, kai kiekvienas, jį kuriantis komandos narys, duoda geriausia, ką gali, moka, sugeba, mėgsta. O ne viską dalinamės per pusę, kad vienas kitam įrodytume, jog mums kažkas rūpi taip pat ir prisidedame, neva, vienodai. Apie tai daug kalbame ir poros santykių prenumeratoje.

Jei ir tu šiandien esi draskoma šio klausimo, kiek savęs kam skirti, linkiu duoti sau laiko. Jis tikrai ateis. Apsupk save žmonėmis, tinklaraščiais, tinklalaidėmis, knygomis, kurios neverčia tavęs ginčytis, kažko nuolat įrodinėti ir aiškintis. Pabandyk savęs nuoširdžiai paklausti, kas tau šiuo metu atrodo vertingiausia. Galbūt net ne ko labiausiai norėtum, bet kas iš tiesų šią akimirką prasmingiausia. Man padėjo pabandymas įsivaizduoti ateities, užaugusių vaikų, ir klausimas sau tuomet, ar gailiuosi, kad praleidau kažkokias galimybes, ar kad bandžiau suspėti viską, buvau nuolat pavargusi, irzli ir paskendusi tarp atsakomybių ir vaikų ligų?

Tokiems atsakymams rasti man asmeniškai reikia tylos, atsitraukimo nuo išorinio triukšmo, susisukti į savo kokoną ir iš tiesų išgirsti save.

Ramybė širdy man padeda suprasti, kad einu savu keliu ir gyvenu savo, o ne kažkieno kito, gyvenimą. Nedraskoma kaltės ir kažkokio nepilnavertiškumo, jog motinystę ir atsidavimą jai, vertinu kaip vieną reikšmingiausių savo veiklų. Ir tikrai galiu čia realizuoti daugybę savo talentų, augti ir tobulėti, atrasti naujus horizontus ir savo pomėgius.

Šiandien, po beveik pusantrų metų trukusio proceso, man net norisi apkabinti save, tą Mariją prieš keletą metų, kai dar draskė noras kažkam įtikti ir įsitikinimas, kad „juk reikia daryti kažką labai didelio“.

Ir tada pasisveikinti su perdegimu nuo bandymo suspėti tą viską. Išlipti iš jo man padėjo prioritetų persidėliojimas ir įsivardinimas, kas tikrai šiuo metu svarbiausia. Priverstinis lėtas buvimas ir patikėjimas savo bei kitų žmonių žodžiais, kad iš tiesų aš niekam nieko neprivalau. Nei mažiau, nei daugiau. Tai mano gyvenimas ir ne kažkam kitam, o tik man jį reikia gyventi kiekvieną dieną. O jis juk eina etapais. Galiu pasidaryti pertrauką, galiu be kaltės jausmo sau leisti nieko neveikti, kai jaučiu, kad neturiu jėgų, galiu viską sulėtinti.

Taip ir padariau. Ir kaip gera šiandien vėl jausti norą kurti. Tuo labiausiai ir norisi pasidžiaugti.

Nesu girdėjusi nė vienos moters dalinantis, kad gailisi, jog praleido per daug laiko su savo vaikais ir per mažai dirbo.

Čia didžiausias privalumas turėti savo veiklą – galiu kurti taip ir tiek, kiek pajėgiu, tai, kas man įdomiausia, aktualiausia, artima mano vertybėms. Nereikia verstis iš kailio, prisitaikyti, apsimetinėti, nes kviečiu prie mikrofono tuos žmones, kurie man pačiai įdomūs. Tik reikia turėti tam pakankamai drąsos. Nes tenka pasakyti NE. Tai viena iš priežasčių, kodėl negrįžau po vaiko priežiūros atostogų į redakcijas, radiją ar televiziją, nors kažkada tai buvo didžiausia mano svajonė ir būtent prie mikrofonų ir tarp kamerų save įsivaizdavau, o iš dėstytojų girdėti komentarai apie tai, kad esu sukurta televizijai, tą svajonę dar pastiprindavo – juk taip smagu sulaukti padrąsinimo.

Užaugau ant scenos ir visi tie skaitovų, pianino konkursai, koncertai, renginių vedimas man leido suprasti, kad man tai tikrai patinka, bet žinau, kad labiausiai šiuo metu tikrai esu reikalinga šeimoje. Nes niekada nesugrąžinsiu laiko, kai vaikai bus maži, o mes, tėvai, jiems – vis dar labiausiai reikalingi. Nenoriu drąskytis tarp įtemptų, atsakingų darbų ir namų, nuolat patirti stresą dėl sergančių vaikų ir savo pačios nuvaryto organizmo, nuolat gyventi su kaltės jausmu, kad vaikai manęs nemato, o vakare užmigti su mintimi, kad ryt ryte papusryčiausime ir vėl visą dieną nematysime vienas kito.

Nenoriu taip gyventi, kai iš išorės atrodo, kad tu viską spėji, bet iš tiesų už tą viską mokėti didžiulę kainą. Dėl kurios, nujaučiu, vėliau gailėsiuosi. Nesu girdėjusi nė vienos moters dalinantis, kad gailisi, jog praleido per daug laiko su savo vaikais ir per mažai dirbo. O kai pasakau sau, ko nenoriu, lengviau ir įsivardyti, ko NORIU. Ir bandyti tai po truputį susikurti.

Šiandien aš tvirtai tikiu, kad viską suspėsiu. Matau ir kitų moterų pavyzdžius, kai paaugus vaikams jos sėkmingai ir ryžtingai siekia savo svajonių. Viską vienu metu turėti gal ir įmanoma, bet man to kaina atrodo per didelė. Bandžiau, patyriau, lėkčiau ir dariau viską. Ačiū, bet daugiau to nenoriu.

Ką norėčiau sukurti naujame KALBA MAMOS sezone?

Visų pirma, pabaigti ruošti tai, kas pradėta – pokalbius su poromis, kuriuos pradėjome įrašinėti praėjusį pavasarį su Sigita Valevičiene, atmintinę apie konfliktus ir laiką po gimdymo su vertinga informacija mamoms ir šeimoms.

Įrašyti tuos pokalbius, kuriuos jau seniai esu suplanavusi.

Daugiau rašyti į tinklaraštį, nes jaučiu, kaip sprogstu nuo neišsakytų minčių, patirčių ir atradimų.

Pradėti dalintis savo žiniomis iš „Postpartum Nutrition“ kursų apie laiką po gimdymo ir kaip moteris gali sau padėti sustiprėti, pasirūpinti savimi. Prieš tai jaučiu pareigą išbandyti tą 6 savaičių kursų programą su visais patiekalais pati.

Taip pat labai noriu įrašyti tinklalaidei savo pačios pasidalinimus ir rekomendacijas. Dalintis tuo, kuo jaučiu, kad jau nebegaliu laikyti tik sau, ir tikiu, kad bus vertinga kitoms mamoms.

Noriu atgaivinti mūsų bendruomenės virtualius susitikimus. Drąsos jiems vesti ir šiek tiek struktūros tikiuosi įgyti iš Lietuvos šeimos centro organizuojamų mokymų koordinatoriams, norintiems vesti mamų ratelius pagal knygą „Ko reikia kiekvienai mamai“. Prie jų prisijungiau šį mėnesį.

Mažiau galvoti, abejoti, o drįsti kurti taip, kaip jaučiu, kad noriu.

Ačiū, kad klausot, skaitot, reaguojat ir augat motinystėje kartu su KALBA MAMOS!

Šiltai,

Marija