Pirmasis ugdymo šeimoje mėnuo
- 10-06
- 4 min. skaitymo
Praskriejo pirmas mūsų aštuonmečio ir keturmetės mėnuo ugdantis šeimoje ir ryškiausias jausmas, kurį norėjosi užfiksuoti, įvardyti ir juo pasidžiaugti – ramybė.
Ramesni, atsipalaidavę, linksmi ir noriai tyrinėjantys juos supantį pasaulį vaikai. Norintys pažinti, sužinoti, išmokti.
Gera matyti, kad tas smalsumas viskam, kas aplink juos, teka kaip upė per dienas taip natūraliai, kai vaikai turi pakankamai erdvės ir laiko, yra nepervargę.
Giliai širdy žinojau, kad taip ir turėtų būti, nes pažįstu savo vaikus.
Ir praėjusiais metais mano svajonė buvo būtent šis jausmas, kuriuo gyvenam dabar, o ne kasdienis bėgimas, lėkimas, gyvenimas nuo atostogų iki atostogų, kai pagaliau gali atsikvėpti ir susigrąžinti tą normalią vaikų būseną, santykius ir nuotaiką, kuri išsitaško leidžiant didžiąją dalį dienos atskirai.
– Smagu ir truputį net keista grįžti po darbo namo ir rasti jus čia tokius, va, ramius ir laimingus, – praėjusią savaitę vieną vakarą pasidalino vyras.
– Aha, – sakau. – Tai ne tik man taip atrodo, vadinasi.
– Aš norėčiau į baseiną. Norėčiau jau išmokti gerai plaukti, – sako mūsų keturmetė, kuri šiaip seniai nardo ir šiek tiek nuplaukia iškėlusi galvą virš vandens, bet, matyt, nuolat stebint brolį, plaukiojantį per visą baseiną, norisi paskui jį varyti, kaip ir visur 🙃 Reikia išmokti plaukti geriau, toliau, ilgiau.
– Norėčiau ir aš jau išmokti angliškai kalbėti. Gal kalbėkim šiandien angliškai? – siūlo vėl mažoji po pusdienio, praleisto su šeima iš Šveicarijos.
Įtariu, kad tas noras kyla, nes mato, kad turėti draugų, leisti su jais laiką ir bendrauti smagu. Tik reikia išmokti kalbą, kad galėtum susikalbėti. Jonas praėjusiais metais mokykloje tokią didelę motyvaciją turėjo susikalbėti, kad po pusmečio jau kalbėjo normaliais sakiniais.
Tas pats jai su skaitymu – mato, kaip brolis negali atsitraukti nuo knygų, juokiasi skaitydamas, tai nori ir ji, jeigu jau čia toks malonumas! :) Nors truputį piktinasi, kad tas brolis tik skaito ir skaito! Kiek galima?!
Kai mezgu ar neriu vąšeliu, sūnus prašo jį pamokyti.
Kai gaminu valgyti, greit prisistato ir klausia, ką jie gali padėti.
Baseine neriam visi trys po vandeniu ir „darom nesąmones“ (taip Elzė išmoko nardyti, nes buvo baisiai įdomu pamatyti, kas ten per nesąmonės vyksta :)
Kai norim pasiįvairinti dienas ir mokslus, važiuojam į muziejų, galeriją. Tik darbo dieną, o ne savaitgalį, kai Briuselyje visur eilės.
Kai einam į turgų, rašo sąrašą ir paskui jį tikrina, klausinėja kainų, kas ten per žuvis, ar galim nusipirkit būtent šitos rūšies sūrio ir ką kalbėjau su tuo pardavėju. Už kantrybę bent iš kelių pardavėjų kaskart gauna kažką skanaus į ranką.
Seniai domisi paukščiais, tad kelionėse vis dairosi pro langą, vaikštant stebi visus sparnuočius ir vos tik pamatęs kažkokį įdomesnį, grįžęs namo savo knygose ieško nuotraukos ir skaito įdomius faktus apie jį.
Gitara ir pianinas skamba be raginimo. O be tų pratimų ir kūrinių, kuriuos susitarėm, kad mokysis, jis kuria savo melodijas ir koncertus su sese, kuri atlieka dainininkės arba šokėjos partijas :)
Dabar labai domina kosmoso, visa ko atsiradimo ir Dievo tema... Tai savaime ir traukiamos tos knygos iš lentynos, ieškau muziejų, įdomių vaizdo įrašų, daug apie tai kalbam, gal ir kokį projektą sugalvosim, kas jam būtų įdomu.
Ryškiausiai man įsiminusi diena, kai Jonas atsinešė popieriaus lapą ir tušinuką į vonią, kur aš sportavau, atsisėdo ant žemės, pasidėjo lapą ant kėdutės, ir sako:
– Mama, gali man padiktuoti visokių žodžių, aš labai noriu pasipraktikuoti rašytines raides. Man jos labai gražios.
Ir diktavau jam visokius sakinius, o jis rašė. O Elzė darė kažką truputį su manim, kažką truputį šalia Jono.
Pasakoju ne dėl to, kad pasigirčiau, kokie mūsų vaikai nerealūs ir stebuklingi. Ne. Tiesiog man atrodo, jaučiu, kad daug dalykų einasi savaime iš to įgimto vaikų smalsumo ir galimybės šį poreikį tenkinti be įtampos, streso, chaoso, triukšmo, konkurencijos, savu tempu, saugioje ir jaukioje namų aplinkoje.
Smalsumas. Noras sužinoti. Suprasti. Pabandyti. Patirti.
Gera tai matyti vaikuose.
Ir gera augti kartu su jais.
Nėra viskas visada labai patogu, bet tame nepatogume gimsta daug kūrybiškumo. Pavyzdžiui, leidžiant laiką su jais lauke, man nereikia sukti galvos dėl fizinio aktyvumo stokos :)
Ir aš tikrai nežinau atsakymų į visus klausimus. Tikiu, kad to ir nereikia, nes labai įdomu tų atsakymų ieškoti ir juos atrasti kartu. Pasitelkti įvairiausius būdus jiems rasti.
O labiausiai gera dabar, kai tiek pasauly neramumų, daug laiko dar praleisti su jais ir matyti, kaip jie irgi vis dar nori būti su manimi. Tokiam jaukiam mūsų šeimos burbule.
Ir taip taip, žinau, kad reikia tų iššūkių, kad tik per juos ir užsigrūdinam. Bet gi netrūksta jų. Pertekliuje nematau prasmės.
Netrūksta ir bendravimo. Ir draugų, žmonių, susitikimų – tik spėk suktis ir dalyvauti. O ką jau kalbėti apie susitikimus, dirbtuves, ekskursijas ir renginius Lietuvoje, kuriuos organizuoja mūsų mokykla „Laisvi vaikai“...
Ir čia tikrai labai svarbus momentas – mokyklos pasirinkimas, kuri suteikia informaciją, mokymosi šaltinius, rekomendacijas ir turi aktyvią šeimų bendruomenę. Šeimos bendrauja, bendradarbiauja, dalinasi džiaugsmais ir iššūkiais, susitinka įvairiuose miestuose.
Taip, atsakomybė milžiniška. Bet ją prisiimame. Juk čia mūsų vaikai.
Ir kažkaip vakare prieš užmiegant vis tiek jaučiu tą ramybę, kad šiuo metu mūsų šeimai tai pats geriausias kelias.
Keletas žmonių, tinklaraščiui, knygų, kuriose šiuo metu semiuosi įkvėpimo:
Julie Bogart knygos, tinklaraštis, tekstai, tinklalaidės su ja.
S. S. Macaulay „For the Children's Sake. Foundations of Education for Home and School“
Knygos, skaitytos daug anksčiau, sustiprinusios norą išbandyti ugdymą šeimoje:
Julie Bogart „Kaip užauginti kritiškai mąstančius vaikus“. Šią knygą skaitėme ir mūsų KNYGŲ KLUBE, čia rasite mūsų įspūdžius ir keletą citatų.
Gordon Neufeld ir Gabor Maté „Nepraraskime savo vaikų. Kodėl ryšys su vaiku toks svarbus ir kokie pavojai jam gresia“
