Žindymas – vienas didžiausių pasaulio stebuklų
- 08-28
- 5 min. skaitymo
Atnaujinta: 08-29
„Įsivaizduokite buteliuką su kamieninėmis ląstelėmis, antikūnais ir maistingomis medžiagomis – konkrečiam asmeniui sukurtą maistą ir vaistą, skirtą imuniteto stiprinimui, vystymosi formavimuisi ir viso likusio gyvenimo sveikatos apsaugai. Kiek už tai sumokėtume? Ir vis dėlto tai egzistuoja – mamos piene“, – sako Angela Giusti, Italijos nacionalinio sveikatos instituto tyrėja.
Kasmet, nuo 1992 metų, visame pasaulyje minima žindymo savaitė, o visas rugpjūtis yra žindymo mėnuo, kurio metu norima atkreipti dėmesį į jo naudą mamai ir vaikui.
Naujausios Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos – žindyti bent iki dvejų metų ar ilgiau. Šiuo metu Europa, kartu su Centrine Azija, išsiskiria kaip regionai, kuriuose yra mažiausiai išskirtinai žindomų kūdikių pirmaisiais pusę metų – 1 iš 3.
Žindymas man – vienas didžiausių pasaulio stebuklų. Džiaugiuosi galėjusi tą patirti su abiem vaikais nors ir su įvairiais iššūkiais toje 4,5 metų kelionėje – degančios krūtys, nugraužti speneliai (su antru vaiku), nesuskaičiuojamas kiekis laktostazių, kėlimasis milijoną kartų per naktį auginant jautrų vaiką, turintį skrandžio problemų ir t.t... Bet visada pirmiausia į galvą visgi ateina teigiamos mintys, tos nuostabios artumo akimirkos, stebuklinga galimybė nuraminti kūdikį, maisto ir gėrimo buvimas čia pat keliaujant, mieste, lėktuve, jaudulio išvengimas dėl to, kad sergantis kūdikis išgertų pakankamai skysčių (nes mano vaikai niekuomet sirgdami neatsisakydavo krūties) ir t.t.
O kur dar visi tie įspūdingi moksliniai faktai!
Mane kaskart susvyravus stiprino žinojimas, kad tai geriausia, ką galiu suteikti savo vaikui.
Ką apie žindymą sako mokslas?
Štai keletas iš tų faktų, kurie mane motyvuodavo stengtis ir tęsti žindymą:
❤️ tai tobulas kūdikiui maistas bent pirmuosius pusę metų – jam absoliučiai NIEKO netrūksta, jei geria mamos pieną (Lietuvoje tik pusė pusmetinukų yra žinomi išskirtinai mamos pienu, kitose šalyse – dar mažiau);
❤️ kūdikis su mamos pienu gauna įvairių antikūnų, kurie padeda apsisaugoti nuo įvairių virusų net kai vaikui dveji ar treji (YPAČ, jei lanko ugdymo įstaigą), pieno sudėtis keičiasi vaikeliui augant ir, pavyzdžiui, sergant;
❤️ žindymas mažina krūtų ir kiaušidžių vėžio riziką, padeda kūnui greičiau atsistatyti po gimdymo, susitraukti gimdai, mažina osteoporozės, 2 tipo diabeto (YPAČ toms, kurios turėjo gestacinį diabetą), širdies ligų riziką ir kt.;
❤️ žindymas mažina depresijos po gimdymo riziką, nes žindant išsiskiria oksitocinas, kuris padeda atsipalaiduoti, ramina, padeda kurtis ryšiui su vaikeliu;
❤️ mamos esančio melatonino koncentracija naktį padidėja, tad žindyvei ir kūdikiui lengviau užmigti. Moksliniai tyrimai rodo, kad žindančių moterų miego trukmė ilgesnė nei nežindančių (aš dažniausiai net neatsimindavau, kiek kartų žindžiau naktį, nes IŠKART davusi krūtį užmigdavau);
❤️ žindomi kūdikiai rečiau serga įvairiomis ligomis, pvz., abiejų tipų diabetu;
❤️ žindymas jaunina – žindančių moterų biologinis amžius yra jaunesnis, nei nežindančių.
Tą sako mokslas. O kiek daug dar gali pridėti mamos širdis ir tie jausmai, kylantys jaukiomis žindymo akimirkomis (nepaisant to, jog būna ir labai sunkių etapų ir kiekvieną iš mūsų jie ištinka dėl skirtingų priežasčių, skirtingu tempu - ir tai normalu). Ir aš jų patyriau, bet daugiausia su pirmagimiu, nes, juk klasika - skubėti ir lėkti per gyvenimą, lyg kažką vejantis, kai augini pirmąjį.
Trumpa mano žindymo istorija
Sūnų žindžiau pusantrų metų ir sprendimo baigti šią kelionę ėjau ilgai, lydima kasnakt maždaug 10 kartų besikeliančio vaikulio prisiglaudimų, ir vis besivildama, kad čia tik trumpam, tik toks etapas, tik laikinai. Dieną buvo likę vos keli žindymai, bet štai naktimis... Jergutėliau. Tiesiog žiauriai pavargau. Visgi nebuvau tokia išmintinga kaip susilaukus antrosios dukros, tai su pirmagimiu tiesiog ėmiau ir vieną dieną, po tų pusantrų metų, nustojau žindyti. Taip, daug kalbėjome, bet buvo per greit ir man, ir jam. Ilgai nešiojausi skaudulį ir graužatį, kad galėjau lėčiau, švelniau, po truputį.
Tiesa, žindyti man nesutrukdė net dieninės magistro studijos, nes vyrui taip pat rūpėjo ir jis man atveždavo vaiką prie universiteto, kad galėčiau per pertraukas pažindyti.
Vis dėl to po pirmosios žindymo ir jo nutraukimo patirties nusprendžiau, kad jei dar kada nors turėsiu galimybę žindyti, jei tik vaikas norės žįsti, aš negalvosiu apie pabaigą bent keletą metų. Tiesiog nelauksiu jos.
Taip ir padariau su antrąja dukra - žindydama ją tiesiog negalvojau apie pabaigą, žindžiau visuomet pagal poreikį ir pavyko tuo mėgautis iki kol dukrai buvo maždaug dveji su puse. Tuomet pajutau, kad tiesiog laikas po truputį judėti atsisveikinimo su žindymu link. Ir iš lėto, švelniai tą pavyko padaryti. Paskutinį kartą pažindžiau dukrytę likus porai savaičių iki trečiojo jos gimtadienio. Tuos pusę metų jau šiaip ar taip buvo likę labai reti žindymai - vienas, berods, tik atsikėlus ryte, antras prieš pietų miegelį ir paskutinis vakare, kurio prireikė ilgiausiai. Tačiau naktį ji jau buvo nustojusi keltis. Pati! Miegodama šalia manęs, mūsų lovoje. Paskutiniais keliais mėnesiais buvo likęs rytinis ir vakarinis pienelis, kol galiausiai ir jų nebeliko.
Ir tai buvo pats nuostabiausias sprendimas, už kurį pati sau iki šiol esu dėkinga - pabaigti žindyti palengva ir niekur neskubant. Ir, žinoma, nekreipiant dėmesio į komentarus apie tai, kad jau vaikui reikėtų daugiau normalaus maisto, o ne skystimėlio, kuriame jau gal ten nieko vertingo nebėra. Nereaguoti ir nekreipti dėmesio į šitus išsigalvojimus padeda moksliniai faktai ir tvirtumas žinant, kad suteikiat geriausia, ką galit, savo vaikui.
Ar yra čia ką mokytis?
Pati turėjusi dvi skirtingas patirtis ir girdėjusi šimtus kitų mamų pasidalinimų tikrai manau, kad sėkmingo žindymo pagrindas yra... žinios. Ir motyvacija bei turėjimas sau pačiai argumentų, kodėl nori žindyti.
Man atrodo tikrai verta investuoti savo pinigus ir laiką į žindymo kursus dar besilaukiant bei ieškoti pagalbos iškart, jei kažkas nepavyksta, jei skauda. Nes pagalbos tikrai yra – ir nemokamų, ir mokamų konsultacijų gyvai, jūsų namuose, įvairiuose miestuose, ar virtualiai. O kiek daug nuostabių žindymo specialisčių yra Lietuvoje! Žvilgtelėkit į šią skrajutę, paruoštą IBCLC specialistės Dianos. Šių žmonių žinios padės paneigti daugybę mitų, vis dar sklandančių mūsų visuomenėje. Pavyzdžiui, kad keleto mėnesių kūdikiui reikia duoti vandenuko, arbatėlės arba kad po pusės metų, metų ar vėliau mamos piene jau nelieka nieko vertingo, arba kad staiga dingo pienas.
Apie žindymą ir visus jo nuostabumus, apie tai, ką valgyti ir ko vengti žindančiai moteriai, kaip su tomis alergijomis, ar mažėja pieno vertė, dažniausi mitai ir žindančių mamų iššūkiai esame įrašę vertingą pokalbį su gyd. dietologe, dabartine Lietuvos laktacijos ir žindymo konsultantų asociacijos pirmininke Barbora Jarašūne. Šis pokalbis skirtas tik prenumeratoriams.
Nemokamą jo ištrauką paklausyti galite ČIA.
Pamenu, kaip pati verkdama, su antrąja dukra prie krūties, rašiau Messenger žinutę tai pačiai Barborai Jarašūnei, su kurios pagalba labai greit išsprendėm priežastį, dėl kurios buvo nugraužti mano speneliai – ogi per dideles mano pastangas kuo teisingiau įduoti krūtį. Pasirodo, palikti daugiau erdvės pačiam vaikui apsižioti krūtį, nes... aš įduodavau ją per giliai. Tai štai, kartais gali reikėti tik tokių sprendimų, kad vėliau būtų galima mėgautis trejus metus trunkančiu žindymu ir atsiminti tai kaip nuostabiausią patirtį. Tikrai nuoširdžiai linkiu tai patirti kiekvienai moteriai.
P.S. Rašydama šį įrašą tikrai šiltai galvojau apie tas moteris, kurioms nepavyko ar kurios jaučia graužatį. Jūs padarėte viską, ką tuo metu galėjote geriausio 🙏❤️
Ir pabaigai - smagi ir įkvepianti kalba apie tai, kodėl žindymas turėtų būti kiekvieno žmogaus reikalas. Ne tik mamos, ne tik vaiko ar jo tėčio. Visų. Nes tai didžiulė nauda ir vertė visuomenei.
