Kaip mes nešiojam(ės) savo vaikus – mikrochimerizmo mįslė
- 08-12
- 4 min. skaitymo
Tai antrasis tekstas iš naujos rubrikos apie mokslo įdomybes, susijusias su mamų smegenimis. Tekstus jai ruošime kartu su neurologijos gydytoja rezidente, dviejų vaikų mama Gabriele Pociuviene. Jei įdomi ši tema ir nori nepraleisti kitų tekstų, prenumeruok KALBA MAMOS naujienlaiškį. Platesnėms diskusijoms lauksime Discord'e, prie kurio jungtis kviečiamos visos KALBA MAMOS tinklalaidės prenumeratorės.
Kas tas mikrochimerizmas?
Mikrochimerizmas, atrastas apie 1960-uosius, tai reiškinys, kai viename organizme yra mažas kiekis kito organizmo genetinės medžiagos arba ląstelių. „Mikro-“ reiškia „mažas“, o „chimerizmas“, nuo žodžio Chimaera – taip graikų mitologijoje vadinta ugnimi alsuojanti būtybė, „sulipdyta“ iš liūto, ožkos ir gyvatės.
Mikrochimerizmas žmogaus kūne gali atsirasti įvairiais būdais – perpilant kraują, persodinant organus, nėštumo ir žindymo metu. Kalbant apie mamas ir vaikus, labai individualu, kiek ląstelių yra mamos ir vaiko kūne, bet jos, panašu, išlieka daug dešimtmečių, o kartais net visą gyvenimą. Šis mikrochimerizmo variantas yra tarsi dvipusio eismo gatvė – į mamos kūną nėštumo metu patenka vaisiaus ląstelės, o mamos savo ląsteles (daugiausia leukocitus ir kamienines ląsteles) vaikams perduoda tiek nėštumo metu per placentą, tiek ir žindymo metu.
Į mamos kūną nėštumo metu patenka vaisiaus ląstelės, o mamos savo ląsteles (daugiausia leukocitus ir kamienines ląsteles) vaikams perduoda tiek nėštumo metu per placentą, tiek ir žindymo metu.
Kadangi tai ne šio teksto tema, trumpai apie pastarojo mikrochimerizmo varianto reikšmę: tokiu būdu mamos organizmo imuninė sistema prižiūri ir „moko“ vaikelio dar tik besiformuojantį imunitetą, ir iš mamos kilusių ląstelių yra randama netgi jau suaugusių vaikų kraujotakoje.
Galima pažymėti, kad vaikai mamoms perduoda daugiau ląstelių, nei mamos savo vaikams, bet nors jų ir mažiau, atrodo, kad mamų ląstelių poveikis vaikų organizme ryškesnis. Beje, prie minėto pagrindinio kelio yra ir šalutinis – jeigu nėščioji laukiasi dvynukų ar daugiau vaikų, tai apsikeitimas ląstelėmis vyksta ir tarp brolių bei sesių.
Mamos ląstelės jos dukros kūne lieka dešimtmečiais, tad labai įdomu, jog dukrai suaugus ir pastojus, į vaikelio kūną gali patekti dalis jo močiutės ląstelių.
Mamos ląstelės jos dukros kūne lieka dešimtmečiais, tad labai įdomu, jog dukrai suaugus ir pastojus, į vaikelio kūną gali patekti dalis jo močiutės ląstelių – tokiu būdu vyksta „mainai“ tarp skirtingų kartų, perduodama vadinamoji giminės „imuninė atmintis“ ir giminė dar vienu būdu tęsiama per jos moteris ir jų dukras.
Tačiau šįkart apsiribokime ta minėta kelio juosta, kuria ląstelės keliauja iš vaiko mamai. Trumpai žvilgtelėkime, kokia yra iki šiol žinoma tokio mikrochimerizmo reikšmė mamos sveikatai, o tuomet aptarsime, ką mūsų vaikų ląstelės veikia mūsų smegenyse.
Mikrochimerizmo reikšmė mamos sveikatai
Taigi iš vaisiaus į motinos kūną patekusios ląstelės kartais gali nukeliauti ir sėkmingai prigyti jos kraujyje ir organuose: kaulų čiulpuose, skydliaukėje, kepenyse, plaučiuose, odoje, smegenyse ir kitur. Mikrochimerizmo tyrinėjimo pradžioje buvo manoma, kad šios vaiko ląstelės mamai sukelia autoimunines ligas, be to mikrochimerizmas iš dalies paaiškino, kodėl šios ligos yra daug dažnesnės tarp moterų, o ne tarp vyrų.
Tačiau po kelių dešimtmečių tyrimų vaizdas keičiasi – panašu, kad vaisiaus ląstelės mamos kūne gali perimti kai kurių organų funkcijas ir prisidėti prie jų audinių atnaujinimo, net kai kurių autoimuninių ligų gydymo bei žaizdų gijimo. Man pasirodė simboliška ir ypatinga tai, kad mažylių ląstelės randamos gyjančiuose jų mamų Cezario pjūvio randuose. Kartais stebima, kaip vaisiaus ląstelės keliauja į motinos kūne esantį naviką ir įsitraukia į gydymo procesą. Taip pat manoma, kad vaiko ląstelės aktyvuoja mamos organizmo imuninę sistemą ir paruošia ją ateityje efektyviau atpažinti kūne besiformuojančias navikines ląsteles.
Moterims, turinčioms savo sūnaus mikrochimerinių ląstelių, rizika susirgti smegenų vėžiu sumažėja du kartus.
O ką gi mūsų vaikų ląstelės veikia mūsų smegenyse?
Tyrimų kol kas turime labai nedaug, bet atrodo, kad šios ląstelės mūsų smegenyse gali tapti funkcionuojančiais neuronais (smegenų ląstelėmis) ir dalyvauti mamų smegenų kognityviniuose procesuose bei emocijų reguliavime pogimdyminiu laikotarpiu. Dar vienas jų atliekamas vaidmuo, manoma, yra evoliuciškai reikšmingas ir prisideda prie pieno gamybą skatinančio prolaktino aktyvavimo, bei oksitocino išskyrimo ir emocinio ryšio tarp mamos ir vaiko kūrimo.
Taip pat vaisiaus ląstelių buvimas mamų smegenyse siejamas su dažnesniu ar retesniu įvairių nervų sistemos ligų ir navikų pasireiškimu. Kai kurių ligų atveju stebimas labai teigiamas šių ląstelių poveikis. Pavyzdžiui, Alzheimerio liga sergančių moterų smegenyse rasta mažiau mikrochimerinių ląstelių, nei nesergančių smegenyse. O moterims, turinčioms savo sūnaus mikrochimerinių ląstelių, rizika susirgti smegenų vėžiu sumažėja du kartus.
Iš vaisiaus į motinos kūną patekusios ląstelės kartais gali nukeliauti ir sėkmingai prigyti jos kraujyje ir organuose: kaulų čiulpuose, skydliaukėje, kepenyse, plaučiuose, odoje, smegenyse ir kitur.
Dar viena įdomi, nors ne itin pozityvi teorija sieja vaiko ląstelių buvimą mamos smegenyse su pogimdymine depresija: jei šios ląstelės visgi labiau trukdo, nei prisideda prie vaikui palankių pokyčių vyksmo smegenyse, mamos imuninė sistema gali imti šias ląsteles naikinti, o tai sukelia uždegimą smegenyse, kuris siejamas su pogimdymine depresija ir gali būti dalimi paaiškinimo, kodėl ji dažniau pasireiškia daugiau nei vieną nėštumą bei mažesnį tarpą tarp nėštumų turėjusioms moterims.
Šioje temoje slepiasi dar daug atradimų. Bet net jei mūsų kūnuose vaikų ląstelių yra nedaug ir vis dar tiksliai nežinome, kiek reikšmingas jų vaidmuo mūsų sveikatai, visgi vien faktas, kad mes ne tik nešiojame savo vaikus ant rankų, bet ir iš tiesų nešiojamės daleles jų savyje, atrodo simboliškas ir prasmingas. Motinystė nuo pat jos užuomazgų nėštumo metu yra dalinimasis ir gavimas, net kūniškame, ląsteliniame lygmenyje. Man įkvepianti atrodo vien ši mintis, jog mūsų vaikai tam tikra prasme visuomet yra su mumis, o mes – su jais, kad ir kur jie būtų, ar nesuvokiamai skaudžiai nebebūtų. Na, ir žinoma, mikrochimerizmas yra dar vienas įrodymas, kokia stebinanti ir susiejanti yra motinystė.
Visi naudoti šaltiniai:
