Nesumeluosiu sakydama, kad knygelių skaitymas buvo ir yra pati mylimiausia mūsų vaikų veikla nuo pat gyvenimo pradžios. Net jei pačioje pradžioje tas skaitymas yra tik vartymas :)
Negalėdavau atsižiūrėti ir kartais neaiškus graudulys iš to grožio man užimdavo kvapą, kai mano 8 mėnesių kūdikis kasdien ne po vieną kartą nuropodavo iki kurios nors knygų lentynos ir traukdavo vieną knygelę po kitos, kol aplink susidarydavo milžiniška krūva.
Dažniausiai, kai vaikai neina į darželį ir mokyklą (o tokių rytų buvo daug, nes abu į darželį po truputį žygiuoti pradėjo trejų su puse), mūsų rytai būtent taip ir prasidėdavo – su knyga. Prieš pusryčius, o tada darkart man baigiant gerti ryto kavą. Beje, knygelių skaitymas man leisdavo tą kavą išgerti dar karštą ;)
Keletas akimirkų iš mūsų gyvenimo su knygomis ir tarp knygų.
Mūsų šeimoje knygų skaitymas yra ir nuostabiausias laikas kartu, ir ryšio kūrimas nuo pat mažų dienų, ir atgaiva man, ir tikrai vienas iš būdų pamiršti slegiančias suaugusiųjų pasaulio problemas, nes pasinėrus į vaikiškos knygos apie stebuklingas fėjas ar pelėdą, kuri mokosi skraidyti, nuotykius, viskas aplink, rodos, išnyksta.
Šiuo metu, kai vaikams jau ketveri ir septyneri, mes jau kurį laiką praktikuojame komandinį skaitymą: pavyzdžiui, savaitgalio popietę mudu su vyru pasidarome kavos, patogiai įsitaisome visi svetainėje, jaukiai susiglaudžiame ir nusistatę laikmatį, tarkim, 30 minučių, skaitome kiekvienas savo knygas.
Šiandien galime rasti jau tikrai daugybę ir straipsnių, ir tinklalaidžių, ir radijo laidų, ir knygų ir mokslinių tyrimų apie skaitymo nuo ankstyvo amžiaus naudą, tad čia tikrai apie tai nesiplėsiu, bet jei savo motinystės ir tėvystės kelionę pradėjote neseniai ir skaitymo vaikams laukas jums yra labai naujas, gal net šiek tiek nejaukus ir keliantis daug klausimų, kaip čia ką reikėtų daryti, labai kviečiu paklausyti Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vykdyto projekto „Knygų startas“ pokalbių, kuriuose su įvairių sričių specialistais kalbama apie ankstyvojo skaitymo naudą ir reikšmę mažylio ugdyme.
Ir dar - labai trumpas, bet tikrai vertingas straipsnelis apie tai, ko tikėtis skaitant vaikams ČIA.
Padovanokite šią dovaną sau ir savo vaikams - skaitykite kartu.
O KNYGŲ MUGĖS savaitgalis pastūmėjo nieko nelaukti ir pasidalinti daugiau knygų iš mūsų namų bibliotekos. ČIA kviečiu žvilgtelėti į mūsų pamiltas žiemiškas ir kalėdines knygas.
Šiame įraše pasidalinsiu knygelėmis, kurios mano vaikams taip patinka, jog yra traukiamos iš lentynos vėl ir vėl. Nemaža dalis jų atsirado mūsų namuose gimus Jonui 7,5 m.), o dabar su jomis auga ir Elzė (4 m.). Prie kiekvienos iš knygų rasite trumpą komentarą, kodėl ta knyga mus sužavėjo.
Daugumą iš jų iki dabar skaitome kartu, dažniausiai tokios neilgų istorijų ar tematinės (pavyzdžiui, apie jausmus, draugystę, baimes) knygelės puikiai pasitarnauja skaitymo ritualo prieš miegą metu, nes įdomios ir keturmetei, ir septynmečiui.
Kitoje dalyje pasidalinsiu ilgesnėmis istorijomis, skirtomis kiek ūgtelėjusiems arba, nepriklausomai nuo amžiaus, tiesiog knygų mylėtojams, gebantiems išlaikyti dėmesį kiek ilgėliau :)
Mano vaikams dažniausiai neatitikdavo ir iki šiol retai tinka tos skaitymo amžiaus rekomendacijos. Todėl visada stengiuosi arba pati perskaityti visą knygelę prieš ją perkant, pasiskaitau išsamesnių atsiliepimų arba pasikliaunu rekomendacijomis žmonių, kuriais pasitikiu ir kurių rekomendacijos jau yra mums patikę.
Taigi, jūsų dėmesiui, mūsų vaikų numylėtinės šiuo metu būtų šios:
„Piktulis“
Barbara van den Speulhof, Stephan Pricken
Išleido „Debesų ganyklos“
Tikriausiai viena smagiausių, mano akimis, knygelių vaikams apie pyktį. Visuomet pakelia nuotaiką ir padeda prisiminti, kur tą pyktį galima „padėti“.
Troliui, rodos, niekas šiandien nesiseka ir jis tiesiog sprogsta pykčiu. Kas nutinka, kai jo nevaldome, išsiliejame ant aplinkinių ir iš pykčio spardome uolienas? Ir, žinoma, apie stebuklingą žodį „atsiprašau“. :)
P.S. Pabandykit kitą kartą pasiūlyti vaikui pyktį nupiešti ir išmesti į šiukšlių dėžę - mums šis būdas jau ne vienus metus ne tik prasklaido visus piktulius, bet ir pakelia nuotaiką :)
„Muzikalioji karvė Sofija“
Geoffroy de Pennart
Išleido „Strazdanėlės“
Man asmeniškai ši knygelė yra viena iš tų nuostabiųjų, kurios skirtos tikrai ne tik vaikams, bet ir tėvams. Apie pasitikėjimą savimi, drąsą ir atkaklumą siekti svajonių, patyčias. O labiausiai - apie savęs ir kitų priėmimą tokių, kokie esame.
Didžiulį talentą muzikai turinti karvė Sofija nusprendžia sudalyvauti mieste vyksiančiame kolektyvų konkurse ir ieško kolektyvo, kuris ją priimtų. Tačiau... nė vienam kolektyvui Sofija netinka! Vieniems ji per didelė, kitiems per žema, tretiems jos ragai per maži, ketvirtiems netinka kailis, o penktiems ji per mažai elegantiška... Net žalmargėms ji neįtinka.
Klausiate, kuo čia dėti ragai ar ūgis? Tai štai, būtent - tai nuostabios temos, kurias galima iškelti, o gal ir iškels patys vaikai, kai skaitysite šią knygą.
Bet karvė Sofija nepasiduoda ir sutinka su sutikto šuniuko pasiūlymu sukurti savo orkestrą. Ir, žinoma, konkursą laimi.
Rachel Bright, Jim Field
Išleido „Baltos lankos“
Dar viena gražiai sueiliuota istorija savęs priėmimo tema.
Mažu peliuku būti nelengva - dažnai tavęs nepamato, užlipa ant uodegos, o didieji ir galingieji su tavimi nesiskaito. Peliukas pavargsta ir nusprendžia išmokti riaumoti kaip liūtas - gal tada jį labiau vertins?.. Bet atkeliavęs pas liūtą, kuris, pasirodo, bijo pelių, jis supranta, kad nieko nėra geriau už buvimą... savimi :)
Suprato Peliukas, kas ką tik įvyko,
Jam PATS NUOSTABIAUSIAS stebuklas nutiko:
Nereikia riaumot, kad išgirstų kiti, -
Užtenka tik būti pačiam SAVIMI!
Čarlzas Torsonas
Išleido „Odilė“
Tai antroji Čarlzo Torsono parašyta ir iliustruoja knygelė apie narsuolį ir visų mylimą, geraširdį indėniuką Kiką ir jo draugus, miško gyventojus. Nuotykiai, gėrio ir blogio kova, draugystė ir pagalba vieni kitiems.
Ši knygelė kaskart paskatina vaikus žavėtis Kiko ir kitų žvėrelių, išgelbėjusių nedorėlį lūšiuką, gerumu - kaip galima padėti tam, kuris juos anksčiau skriaudė?!
Bet štai, knygos pabaigoje keletas sakinių tarsi viską sudėlioja į vietas:
„Prmąkart Lūšis patyrė, kas yra gerumas.
Ji pribėgo prie savo mažylio ir apglėbė jį.
Tada tarė Kikui:
-Dėkoju tau iš visos širdies, Niekada nepamiršiu, koks esi geras, ir niekada daugiau mes neskriausime nei tavęs, nei tavo draugų.“
Kartais ir mes galime būti tie, kurie padės kažkam pirmą kartą patirti gerumą. Ir gerumo sėklą pasėti dar vienoje širdyje. Ar ne?
Išleido „Baltos lankos“
Dar viena eiliuota knygelė, paskatinanti su vaikais pakalbėti rimtomis temomis - patyčias ir pasitikėjimą savimi. Ir kaip vienas mažas padarėlis gali padėti tūkstantį kartų už jį didesnei žirafai labiau pasitikėti savimi ir pakeisti požiūrio kampą :)
Viename elektroninio knygyno puslapyje radau daug neigiamų atsiliepimų apie šią knygą, iš kurių dauguma buvo dėl prastai eiliuoto teksto ir negražių žodžių. Tekstas ir man vietomis tikrai kliūna skaitant šią knygą. Pavyzdžiui šioje vietoje:
Ei, pažiūrėkite! Kerėpla! -
piktai prajuko žvėrys. -
Žirafos šokt nemoka.
Ar pamiršai tai, kvaiša Džere?
Visaip bandau skaityti, bet net panaudojant čia savo raiškiojo skaitymo konkursų patirtį, niekaip nepagaunu to skambesio :))
O dėl tų „kerėpla“ ir „kvaiša“ manau taip - net jei iš pradžių stabtelėjau ir susimąsčiau ar nereikėtų jų pakeisti ar praleisti, visgi nusprendžiau, kad tebūnie jie atspirtis pokalbiui su vaikais ir apie tai. Patyčios - labai aktuali ir opi tema, todėl nuo pačio pirmo skaitymo ir kėliau klausimus: kaip jums atrodo, ar gražiai čia jie kalba su žirafa? Ar jums smagu būtų, jei jums taip sakytų draugai? Kaip jaustumėtės? Kaip žirafa galėtų sureaguoti? Kaip reaguotumėt jūs?
Taigi, pasinaudojome šia knygos vieta vertingam pokalbiui užmegzti.
„Nukas“
Audra Baranauskaitė, Lina Itagaki
Išleido „Tikra knyga“
GRAŽIAUSIA 2021 metų knyga vaikams (Lietuvos Dailininkų Asociacijos diplomas)
Premija už GERIAUSIĄ paveikslėlių knygą vaikams 2021 (IBBY Lietuva)
Įdomi, kitokia, kelianti klausimą „čia taip iš tikrųjų buvo, mama?“, nuostabiai iliustruota, originali ir tiesiog KITOKIA lietuvių kūrėjų knyga.
Apie berniuką Nuką, kuris vieną dieną nieko negirdi, o kitą - nieko nemato. Tik nei jis pats, nei jo tėvai nežino, kokia šiandien diena išaušo - ar negirdėjimo, ar nematymo :)
Zdenekas Mileris ir Hana Doskočilova
Išleido „Nieko rimto“
Sakyčiau, tai knygelė vaikams (ir tėvams) apie tvarumą :)
Mane kartais vis dar nustebina, kai, rodos, tokioje trumpoje istorijoje galima rasti tiek lobių ir vertingų gyvenimo pamokų. Pamenu, vaikai šią knygelę išsirinko bibliotekoje ir paskui taip gaila buvo ją grąžinti - norėjosi visad turėti ją po ranka. Todėl ir įtraukiau ją į šią sąrašą, nors knygos namuose ir neturime.
Vieną dieną kurmiukas išlenda vietoje, kurioje - pilna išmestų daiktų. Iš pradžių apsidžiaugia, o paskui supranta, kad kažkas čia ne taip. Visi tie daiktai sulūžę...
„Kurmis pagalvojo, kad niekad šitaip nepadarytų. Jei ką nors sudaužytų – tuoj pat suklijuotų. Pataisytas daiktas kiekvienam atsidėkoja.“
Kada jau daiktą galime išmesti? Kur jį išmesime? Ar gerai padarysime, jei tiesiog nuvešime į mišką ir paliksime? O kodėl nemetame šiukšlių ant žemės, kur papuola? Gal verta šį daiktą dar pataisyti? O kas nutinka su visais išmestais daiktais? Ir taip toliau.
Pamenu ir dar vieną vietą iš šios knygelės - apie kurmio gerumą ir draugiškumą, kai jis priėmė kitus gyvūnėlius plaukti kartu su juo skėtyje.
Jonas pirmas pasidalino pastebėjimu: „Koks draugiškas kurmis. Juk galėjo pats vienas sau prieš visus pasipuikuoti, bet pasidalino ir su kitais tuo smagumu.“
„Bet tas, kuris yra iš tikrųjų laimingas, visai nenori, kad kiti jam pavydėtų.“
„Ulė ir peliukas“
Ieva Babilaitė
Išleido „Tyto alba“
Šioji - Elzės mylimiausia. Nežinau, kodėl ji vis prašo ją skaityti vėl ir vėl. Galbūt dėl gražių paveikslėlių, galbūt dėl to, kad patinka mergaitė, peliukas arba graži jų draugystė ir galimybė įsivaizduoti tai, ko realiame gyvenime nebūna. :) O gal mergaitės švelnumas ir rūpestis peliuku.
„Ji atsargiai ištiesė ranką, kad neišgąsdintų. Juk maži bijo didelių. Kitiems Ulė buvo maža. Bet raudančiam peliukui turbūt atrodė milžinė.“
Viena iš knygelės temų - išsiskyrimas. Jis visuomet skaudus. Bet tai nuolatinis gyvenimo palydovas. O šioje knygelėje dar ir labai paprastai parašyta kita tiesa - juk galima ne tik liūdėti dėl to, kas baigėsi, bet ir džiaugtis tuo, kas įvyko:
„O vieną dieną peliukas nebegrįžo pro skylę grindyse. Ulė labai ilgėjosi jo. Bet paskui nusišypsojo prisiminusi, kaip gražiai abu draugavo visą vasarą.“
„Kaip nugalėti drakonligę“
Rugilė Kazlauskienė, Vytautas Tautkevičius
Išleido „Debesų ganyklos“
Ši knygelė mūsų vaikams tikrai suveikė terapiškai. Pamenu, dar tuo metu gyvenome Helsinkyje ir vienu metu, kai Jonui buvo maždaug dveji, tekdavo dažnai lankytis pas gydytojus, nes ieškojome jo pilvo skausmų priežasties. Apžiūros, tyrimai, tie žmonės baltais chalatais kalba jam nesuprantama kalba... Reikėdavo pasakyti, kad dabar gydytojas jį apžiūrės, pačiupinės pilvą ir kt., arba kad durs adatą ir ims kraują. Pripažinkim - apsilankymas pas gydytojus ir tyrimai nėra pati mėgstamiausia veikla ir daugumai suaugusiųjų. Pažįstu ne vieną vyrą, kuris pabala ir tiesiogine ta žodžio prasme alpsta, kai daro kraujo tyrimus. Tad nesitikėkime didvyriškos drąsos ir iš vaikų, bet padėkime bent suprasti, kodėl ir kaip viskas dabar vyks.
Ši knygelė būtent ir padeda padaryti. Joje susirgęs drakoniukas Jonas (mums, žinoma, labai patiko šis vardas :) keliauja į ligoninę ir ten pamato, kaipgi viskas vyksta, dėl kokių dar priežasčių čia atvyksta kiti vaikai, kokius tyrimus jiems daro, ir kad ta ligoninė ne tokia jau baisi.
Be to, kiekviename puslapyje slepiasi pelytės - mano vaikus jų ieškojimas visada pralinksmina :)
10. „Broliai ir sesės“
Ariel Andrés Almada ir Sonja Wimmer
Išleido „Odilė“
Iki graudulio graži ir tikrai terapinė knygelė, kurią norėjau palikti sąrašui apie brolių ir sesių santykius, bet pamaniau, kad ji tikrai verta būti šiame, mylimiausių, sąraše.
Turime ir šių autorių knygeles „Sūnelis“ ir „Dukrytė“, kurias vaikai taip pat pamilo iš pirmo žvilgsnio, ir vis prašo paskaityti kiekvienas būtent jam ir apie jį :)
Broliai ir sesės žaidžia, juokiasi, pešasi, vienas kitą pravirkdo, o kartais netgi kovoja kaip didžiausi priešai. Nors vaikai neprivalo būti geriausi draugai nei būdami maži, nei suaugę, bet aš manau, pati užaugusi tarp keturių brolių, kad šie saitai neabejotinai yra didžiulė gyvenimo ir, žinoma, tėvų dovana mums. Šis ryšys išliks visą gyvenimą.
Knygelėje vaikams, žinoma, labiausiai patinka tos vietos, kur knygos herojai, broliai ir sesės, peša vieni kitiems plaukus :) Bet perskaitę knygą dažniausiai pradeda glaustinėtis, apsikabinėti ir juokingai vienas kitą bučiuoti, leisdami vienas kitam suprasti, kad pritaria paskutiniams knygelės žodžiams:
Noriu, kad žinotum: kad ir kas nutiktų,
visada galėsi kliautis manimi...
...nors metams bėgant mūsų keliai išsiskirs...
...aš būsiu čia pat -
pasiruošęs atiduoti tau širdį.
Juk didžiausia laimė -
turėti brolių ir sesių.
Tai štai, šįkart sąrašas toks. Jame neįtraukiau dar daug kitų mylimų knygelių, kurias pasilikau teminiams sąrašams: apie jausmus, apie miegą, gamtą ir apie brolių bei sesių santykius, ilgesnės istorijos (Pelėda Drūlija, Mamulės Mū istorijos, Ūkė Pūkė, Skruzdėliukas nežiniukas, Panama labai graži ir kt.).
O kokios jūsų šiuo metu mylimiausios knygelės? :)
Labai lauksiu jūsų komentarų po šiuo įrašu!
Marija