„O buvo visiškai priešingai.“
Kaip manot, ar gali būti neįdomus pokalbis su žmogumi, kuris sukuria savo muzikos albumo kūrinį su 5 centimetrais atsivėrusiu gimdos kakleliu? Tai tik viena iš įdomesnių istorijų, kurias išgirsite pokalbyje. 😉
Kviečiu pasivaikščioti žaliais Vilniaus takais su labai kūrybingu ir talentingu žmogumi – Laura Kešyte-MEXENY. Vaikštinėjome dar vasarą, tad ruošiant pokalbį buvo labai gera girdėti tą viso pokalbio metu lydėjusį paukščių čiulbėjimą.
Spirgu iš laimės kaip mažas vaikas, nes Laura padėjo išpildyti mano svajonę, krebždėjusią mintyse nuo pat KALBA MAMOS pokalbių pradžios, – papildyti pokalbį gera muzika 🎶
Tad šiame pokalbyje išgirsite ne tik istorijų apie Lauros kurtas dainas, bet ir jų ištraukas.
Laura šiuo metu ji yra dviejų vaikų mama, vasarą išleido savo solinį albumą „Siaubo pasakos“, dirba komunikacijos srityje, vadovauja didelių muzikos festivalių, tokių kaip „Midsummer Vilnius“ ir „Saulės muzika“ komunikacijai, vysto muzikos prodiusavimo akademiją.
Dažnai sulaukiu klausimo, kaip susiduria mano ir kalbinamų žmonių keliai, tai su Laura jie susikirto 2020 metų pavasarį, kai ji pakvietė mane pokalbiui prie „Gero pokalbio VAGA“ tinklalaidės mikrofonų pasidalinti mintimis apie motinystę. Būtent to VAGOS tinklalalaidės pokalbio metu supratau, kad su Laura būtų labai įdomu pasikalbėti ir prie KALBA MAMOS mikrofonų. Beje, Laura toje tinklalaidėje su įdomiais žmonėmis yra įrašiusi tikrai daug labai vertingų pokalbių. Rekomenduoju juos susirasti!
Buvo įdomu ir netikėta, kad prieš jį pakvietė perskaityti knygą „Primirštas auklėjimo menas“, kuri tikrai labai patiko! Joje rastos vertingos mintys įsirėžė giliai atmintin ir tikrai šmėsteli motinystės kasdienybėje. Ją tikrai įtraukčiau į tėvams rekomenduojamų knygų 10-tuką.
Apie šią ir kitą svarbią knygą Laura trumpai pasidalins ir šio pokalbio pabaigoje.
Taigi štai, šiandien kviečiu klausyti dviejų mamų pašnekesio apie motinystę, kūrybą ir drąsą rinktis įvairius gyvenimo scenarijus. Ir pasitikėjimą gyvenimu. Pavyzdžiui, kaip ir mums, įrašinėjant šį pokalbį ir jau vaikštinėjant Užupio kalneliais šiek tiek uždususioms, prieš akis, nė iš šio, nė iš to, atsiranda dvi kėdės. Dvi geltonos kėdės su nuostabiu vaizdu į Vilniaus žalumą :)
Pokalbį pradėjome nuo klausimų apie tai, kaip Laura suspėja padaryti tai, ką nori, augindama du mažamečius vaikus, kas ir kaip pasikeitė jiems gimus, ypač kūrybinis gyvenimas.
Kelis kartus pokalbyje sugrįžome prie godumo, dėkingumo ir kompromiso paieškos temų. Ech, tą šių laikų rykštė – su visomis neaprėpiamomis galimybėmis į nugarą alsuojantis noras turėti tą viską čia ir dabar.
„Žinai, taip atvirai pasakysiu, kartais pagalvoju, kad gal norėčiau kažkokios pozicijos, kur galėčiau labai daug pinigų uždirbti. Bet po to pagalvoju, kad taip, kaip gyvenu šiandien, galėdama auginti vaikus, jie neina į darželį, jie yra su manimi, na, mes dalinamės su draugu... Bet esi savo kūrybinėje veikloje, esi su vaikais, ir tuo pačiu gali iš to gyventi. Tai kartais pasidžiaugiu, nes ateina minčių, kad gal reikėtų kažką kitaip daryti, dar daugiau, dar daugiau visko imti... Bet tada supranti, kad jeigu pakeiti vieną dėmenį, reikėtų viską iš esmės keisti. Reikėtų auklių, galbūt reikėtų darželių... Dabar neblogai yra.“
Kaip ir galėtum viską turėti, daryti ir pasiekti, bet taip jau išeina, kad vis tiek turi rinktis iš to visko tik tai, ką pajėgi, ką spėji, ir kas tau šiuo gyvenimo etapu.
Kažkam sakydami TAIP, kažkam tuo pat metu pasakome NE.
Nes tiesiog negali turėti visko tuo pačiu metu.
„Anksčiau galvodavau, kad yra žmonės, kurie moka taip efektyviai gyventi, kad jie gali ir daug dirbti, ir turėti gerus santykius, ir kokybišką laisvalaikį, ir laiką su savimi, ir dar keliauti, ir mokėti daug patiekalų pagaminti. Pas juos ateina draugai, jei gali keturias valandas gaminti šaunią lazaniją ir dar spėti susitvarkyti namus. Galvodavau, kad yra tie, kurie moka efektyviai, ir yra tie, kurie – ne. Ir aš visą laiką bandau viską daryti ir man neišeina. Ir supratau, kad ne. <...>
Nėra taip, kad kiti viską spėja. Yra kompromisai. <...>
Tokiuose pokalbiuose visada yra pavojus skambėti kaip žinančiam, kaip reikia daryti, teisingam, kaip lifecoucher‘iui. Aš tiesiog dalinuosi iš tos pusės, kad irgi gyvenu su ta įtampa, tiesiog su laiku, matyt, tų balsų galvoje, kurie iš tikrųjų ėda, kurie sako „ai, tu ir to nepadarei, ir to nepadarei, pažiūrėk, jie tai tą daro, o tu tai to nesugebi“... Jie tyla, slopsta. Ir daugiau tylos atsiranda, tiesiog fokuso, kad dabar darau tai ir šiandien padarysiu tiek, kiek galiu padaryti. Ir padarysiu maximum‘ą. Ir viskas. Toks dabar mano pasirinkimas.“
Laura: Aš norėjau būti mama, bet bijojau, kad man bus nuobodu. Jeigu taip atvirai. Man reikės sėdėti su tuo vaiku užsidarius namie. Eiti su tuo šaukštu iš paskos, kur vaikui iš burnos viskas bėga, o vaikas sako beee, o tu lakstai.
Marija: Kažkoks įvaizdis sukurtas motinystės buvo, ar ne?
Laura: Taip, kažkokius pavyzdžius matai, skirtingų žmonių, skirtingų giminaičių, kartų... Ir galvoji, kad tai yra taip – kad tai, pirmiausia, apribos.
O buvo visiškai priešingai.
Aišku, prie to labai prisidėjo ir santykiai, žmogus, su kuriuo esu, kuris mano galvoje labai daug kambarių išplėtė bendraujant kartu ir jis man parodė, kad vaikų auginimas gali būti toks, kokio turi nori. <...>
Vaikas netrukdo niekam. Bet tam reikėjo kažkokio atradimo. <...> Kai pradėjau vienas duris atidarinėti, pradėjo kitos durys atsidarinėti. Supratau, kad ir į darbinius susitikimus galiu eiti su vaiku, režisuoti lokacijoje siužetus, galiu ir į įrašų studiją eiti su vaiku, jei man reikia padaryti korekcijų įraše. <...>
Kai nori, matai, kad visas pasaulis tau padeda. Tu tyrai nori, šventai tiki tuo, ką darai, esi atviras, nuoširdus, eini tokiame gerume, tada, žinai, ir tas grindinys susikloja. Tako nebuvo, takas susiklojo.“
Kur buvus, kur nebuvus, savo vietą pokalbyje trumpam rado ir poros santykių tema, nes abi sutarėm, jog žmogus, esantis šalia, kuriant šį „šeimos ir vaikų“ projektą yra labai svarbus. Kas padeda Laurai ir jos draugui, jos vaikų tėčiui, išlaikyti artimą santykį ir eiti kartu per gyvenimą kaip stipriai komandai?
Ir, žinoma, pakalbėjome apie Lauros albumą „Siaubo pasakos“, iš kurio keletą dainų ir jų istorijas išgirsite ir pokalbio metu. Spirgu iš laimės kaip mažas vaikas, nes iliustruoti pokalbius gera muzika buvo mano svajonė nuo pat KALBA MAMOS tinklalaidės kūrimo pradžios. Ačiū Laurai, kad padėjo ją išpildyti.
Taigi taip bevaikštinėdamos Vilniaus žaliais takais, šiek tiek ir bruzgynais ir, kartais, už ką iškart atsiprašau – šalia gatvių, kuriomis zvimbė skubančios miesto mašinos, bet didžiąją dalį laiko virš galvų mums čiulbant paukščiams, leidom sau pafilosofuoti apie gyvenimą būnant mama, pasidalinti mintimis ir patirtimis.
Kviečiu prenumeruoti KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje, klausyti visų pokalbių ir jungtis prie bendruomenės pokalbių uždarame Discord'o serveryje.
SPOTIFY prenumerata ČIA.
Nemokama pokalbio su Laura ištrauka ČIA.
Jaukaus klausymo!
Marija iš KALBA MAMOS