132 kilometrai dviračiais dviese

Ne vienus metus nešiojausi mintyse svajonę atėjus santuokos 10-mečiui nuveikti kartu kažką įdomaus. Leistis į kokį nors nuotykį be vaikų. Santuokos metinių yra buvę visokiausių. Ir namuose sergant vaikams, ir prabangiuose restoranuose, ir vaikštant nuostabiu Vilniaus senamiesčiu ar grožintis Vilniumi iš viršaus, ką tik sužinojus, kad po širdimi nešioju naują gyvybę. Ir skubant po to keleto valandų namo, nes abu mūsų vaikai tiesiog atsisakė gerti iš buteliuko, ir turint galimybę nakčiai apsistoti viešbutyje, nes kaip tik suderinome senelių atvykti pasisvečiuoti pas mus, kai gyvenome Helsinkyje.

Šįkart man norėjosi pasinaudoti proga, kad vaikai jau gerokai ūgtelėję ir esam sulaukę laiko, kai jie su dideliu noriu pasilieka bent keletui dienų pabūti su seneliais.

Kadangi dešimtmetis buvo praėjusiais metais ir rugsėjo 6 dieną jau buvome pradėję savo nuotykį Briuselyje, rugpjūčio pradžioje, norėdami tą dieną visgi kažkaip paminėti artimųjų būryje, greituoju ir paprastuoju būdu susiroganizavome tokią nedidelę, jaukią šventę su šv. Mišiomis, santuokos įžadų atnaujinimu ir fotosesija, kurios kadrai dabar šiltai primena tą dieną.

O kadangi gyvenant užsienyje be artimųjų šalia apie didesnius nuotykius ir nakvynes be vaikų gali tik pasvajoti (o svajoti gerai, nes, va, atėjus laikus tas svajones imi ir susiplanuoji, ir paverti planais), tai nukėlėme šį nuotykį į vasarą. Vaikai praleido kelias dienas su seneliais pajūryje, kasdami vienas kitą smėlyje, mirkdami jūroje, lankydami Gintaro muziejų ir tiesiog smagiai leido laiką, o mudu su vyru pasidovanojom sau savaitgalį dviese.

Su šeima gana nemažai miname dviračiais, tad žygis su kokiu nors simboliniu kilometrų skaičiumi pasirodė puiki mintis ir pasiūliau vyrui leistis į 100 km žygį dviračiais. Labai mylim jūrą, apsistoti Šturmų švyturyje buvo taip pat sena mano svajonė, o Nida mums labai sentimentalus žemės kampelis, nes ten susižadėjome, tad dėl vietos buvo gana greit nuspręsta.

Maršrutas buvo maždaug toks: Klaipėda-Priekulė-Drėverna-Svencelė-Kintai-Šturmų švyturys-Nida-Preila-Juodkrantė-Smiltynė-Klaipėda

Gavosi 132 kilometrai, visą laiką važiavome oficialiu 10 numeriu pažymėtu dviračių maršutu. Teko paminti ir žvirkeliais, ir pasistumti dviračius per dumblynus, grįžtant iš Nidos link Smiltynės paminti tragiškos kokybės dviračiu taku pušyne. Buvo smagu ir nuotykių poreikis patenkintas, bet kartoti maršruto nesinorėtų.

Keletas rekomendacijų, maisto ir gražių vaizdų vietų, kurios mūsų trumpas atostogas padarė tikrai nuostabias:

Puikiai visą kelionę tarnavę dviračiai iš Balticbike (tiesa, maniškis po 100 kilometrų jau buvo pradėjęs šiek tiek cypalioti);

Pasiekę Priekulę šiek tiek iškrypom iš maršruto, numynėm papildomis keletą kilometrų, nes norėjom užsukti į partizanų atminimo vietą;

Beveik visą dieną spigino saulė ir buvo tikrai karšta, tad atsigaivinti ledais stojome Drėvernoje (šiek tiek keista buvo nematyti kasos aparato, negauti jokio čekio ir neturėti galimybės atsiskaityti kortele, kai ten toks judėjimas kasdien);

Jau beveik baigiantis pirmos dienos žygiui, Svencelėje užsukome espresso puodeliui į Vero Cafe. Čia žmonės vietoj mašinų prie savo namų laiko jachtas. Bet važiuoti teko žvirkeliu :) Ir dar ilgai nuo tos vietoj juo važiavome per miškus.

Pirmos dienos fantastiškos vakarienės, nakvynės ir kitos dienos nuostabių pusryčių su šilta duonele vieta - Šturmų švyturys. Žuvys tiesiog tirpo burnoje, viskas pasakiškai derėjo, personalas buvo rūpestingas ir malonus. Ant švediško pusryčių stalo irgi galima buvo rasti visko, ko norėtųsi saldiems ar sūriems pusryčiams. Čia sulaukėm pasiteiravimo ar toli ir per kur minam, o iš vakaro padavėja paklausė ar kartais nenorėsim suspėti į rytinį keltą, nes tokiu atveju galbūt būtų galimybė ateiti į pusryčius šiek tiek anksčiau. Man toks bendravimas ir rūpestis įsimena ilgam, nes ne dažnai tenka patirti. Kambariai labai jaukūs, apgalvota kiekviena detalė. Mes buvom apsistoję Stintos kambaryje. Žodžiu, viskam 10 balų ir nuoširdžiausios rekomendacijos.

Antros dienos rytą kėlėmės keltu iš Ventainės, kuri yra vos keletas minučių dviračiu nuo Šturmų švyturio. Bilietus pirkome internetu. Keltas buvo beveik pilnutėlis. Plaukia jis ramiai ir romantiškai visą valandą - išnaudojome progą paskaityti, pasikalbėti, patylėti, pastebėti žmones, dangų, bangeles ir laivelius. Žodžiu, valandėlės terapija ir meditacija.

Atplaukus į Nidą važiavome iškart iki nakvynės vietos, kur mus maloniai pasitiko Prie Marių šeimininkė ir įleido į kambarį anksčiau. Vieta taip pat nuostabi, kambariai jaukūs, erdvi vonia su reikalingomis higienos priemonėmis, šaldytuve mūsų laukė keletas gėrimų, kurie buvo įskaičiuoti į kambario kainą. Balkonėlyje ant Kuršių marių kranto, bet atokiau nuo viso Nidos centro kavinių šurmulio, jaukiai skaitėm ir gėrėm arbatą vakare. Ryte mūsų laukė vėl nuostabūs pusryčiai, kur visko tiek, kad man tikrai neatsibostų net apsistojus savaitę. Sakyčiau, vieni geriausių tokio tipo apgyvendinimo įstaigų pusryčių, kiek yra tekę valgyti. Labai patiko viskas!

Buvo smagu patyrinėti bei šiek tiek naujai atrasti Nidą ir jos kampelius. Pavyzdžiui, pakrante nužygiuoti iki pat Mirties slėnio. Pakeliui stabtelėjome mini piknikui su vaisiais, kefyru ir uogomis. Negalėjau atsigrožėti savo šortų įdegiu (kuris vis dar švelniai matomas iki šiol :) Žinoma, užlipom iki Parnidžio kopos, kur prieš 13 metų susižadėjome.

Pasistiprinome picomis gausiai išgirtoje Malkinėje. Picos kaip picos, tikros, geros, skanios.

Vakare jautėmės šiek tiek pavargę, nes, rodos, nors niekur iš Nidos nevažiavome, bet per dieną vis tiek numynėme beveik 16 kilometrų. Tada anksti grįžome ilsėtis, prieš tai dar užsukę į Tomo Mano namą, iš kurio visada gera pasigrožėti tuo nuostabiu vaizdu.

Trečią dieną, po karališkų pusryčių, keliavome pro visus tuos jaukius mažus kaimelius, užsukome dar į niekad nelankytą, aukščiausią Kuršių nerijoje, Vecekrugo kopą, iš kurios

atsiveria nuostabus vaizdas.

Pietūs buvo dideles skanaus maisto porcijas serviruojančioje Žvejonėje.

Greitos maudynės Smiltynėje nuovargiui nuprausti ir mūsų smagiai išvykai vainikuoti.