Ar žinote, kada ateina „mes“ jausmas?
Ne tik kai romantiškai sėdite ir žiūrite į žvaigždes. „Mes“ jausmas ateina, kai kartu einame per pokyčius, nes tada atrandame vienas kitą naujai, tada išgirstame vienas kitą kitaip, tada yra šansas sukurti naują santykį, kuris bus stipresnis nei buvo, kuris atitiks mūsų pasikeitusį gyvenimą.
Bet išgyventi pokyčius nėra lengva, nes iškyla nerimas, nesaugumas ir „programos“, kurias atsinešame iš vaikystės.
O kai mums taip nesaugu, visa tai, ką daro kitas, priimame labai asmeniškai, klausiame savęs, ką tai reiškia.
Kai mums nesaugu, labai sunku išlipti iš egocentriškumo ir pamatyti kitą kaip žmogų, kuris taip pat turi savo „programas“, kurios nėra jo sąmoningas sprendimas ir kurios dažnai nereiškia to, ką mes galvojame.
Tad šio mėnesio tema patyrinėkime, kas darosi su mumis, kai vyksta pokytis, ištinka krizė? Ir drauge paieškokime to kartu jausmo, net jei mūsų reakcijos į pokyčius yra labai skirtingos.
Kaip išlikti įdomiems vienas kitam? Kaip išlaikyti aistrą?
„Aš žinau, ką jis/ji pasakys“, „Nebežinau, ar noriu gilintis“, „Nuolat mane nervina“ – dažnai girdžiu iš ilgiau kartu gyvenančių porų. Tikriausiai ir jūs nenorite atsidurti ten, kur atsiduria daugelis porų.
Vienas iš pagrindinių dalykų, kuris nulems jūsų santykį, yra tai, kaip jūs kartu pereinate pokyčius. Juk pokytyje mes galime atrasti kažką naujo – ir apie save, ir apie kitą, ir apie mūsų santykį. Ir, kad ir kaip keista bebūtų, būtent vykstant pokyčiams sukuriame giliausio intymumo jausmą vienas su kitu.
Bet tai nėra paprasta tema. Matysite, kaip joje iškyla mūsų vaikystės patirtys, kokiais modeliais išgyvename pokyčius. Ir jie dažnai labai skirtingi. Tačiau pradėję juos matyti, galime išmokti padėti sau ir kitam.
Ar vaiko gimimas porai yra krizė?
Pats žodis „krizė“ dažnai mums kelia neigiamus jausmus – jis siejasi su situacija, kai mes jaučiamės pasimetę, kai „kažkas nutinka“, ir tas „kažkas“ yra grėsminga. Tačiau iš tiesų tai ne visada reiškia „blogai“. Krizė – tai būsena, kai tai, kaip buvo, jau nebebus, tai sugriuvo, pasikeitė, mes išaugome. O kažko naujo dar neįvyko, nesusikūrė ir esame tarpinės būsenos. Ji turi be galo daug galimybių – gali susikurti kažkas naujo, tačiau yra ir labai daug grėsmės ir nesaugumo.
Jei pažiūrėtume, kuo daugiausiai užsiima mūsų smegenys, pamatytume, kad jos labiausiai rūpinasi mūsų išgyvenimu. Toks jų darbas. Dėl to jos mėgsta nuspėjamus dalykus, kuriuos sudėlioja į stalčiukus, sukuria neuronines jungtis ir mums nebereikia sąmoningai galvoti (prisiminkite, kai pirmą kartą įsėdote į automobilį, ir palyginkite, koks jausmas, kai vairuojate jau daug metų – galima ir nepastebėti, kaip parvažiavote namo). Ir nors sąmoningai galvojame, kad nauja yra įdomu, smagu, reikalinga, mūsų smegenys dažnai tam prieštarauja. Jos nemėgsta krizės, nes subyra sistemos. Kartais joms vienodai, kad žinom, jog naujos sistemos bus geresnės.
Taigi, labai natūralu, jog krizės, pokyčio metu išgyvensime įvairių jausmų, kurie nebus labai malonūs. O ką darys mūsų smegenys? Jos bandys daug laiko ir energijos skirti tam, kad „nuspėtų“, kaip bus. Kad ir kokios jos mielos ir nori mums gero, tam, kad apsaugotų nuo pavojingų scenarijų, jos dažniausiai kuria „blogus“ scenarijus. Nes juk geriems scenarijams nereikia per daug ruoštis! Taigi tas „O jei…“ kartais labai įkyriai sukasi mūsų galvoje.
Grįžkime prie pagrindinės temos.
Mes tampame tėvais! Ir čia šalia džiaugsmo įsijungia vidinis Hitchcock’as, kuris pradeda žaisti žaidimą „O jei...“ visais lygmenimis: „O jei aš būsiu bloga mama“, „O jei neturėsiu pieno“, „O jei neuždirbsiu pakankamai pinigų“, „O jei jai bus depresija“, „O jei jis mane paliks“, „O jei mes nebesutarsime“, „O jei ji nenorės manęs“... Taip būtų galima vardinti be galo be krašto. O kas nesmagiausia – jūs nieko negalite dėl to padaryti! Nes jei tik pradedate kautis mintimis – „Viskas bus gerai“ – jūsų scenaristas tik kikena į ūsą ir sako: „Mhm… Aš tau dešimt straipsnių priminsiu, kur skaitei, kaip būna.“ Ir jūs nebeturite argumentų pasakyti, kad tikrai taip nebus.
Šiek tiek vėliau pabandysime aptarti, ką daryti. Nes padėti sau išbūti šį laikotarpį tikrai galima. Bet dar palieskime kitą, truputį gilesnį, kitos potemės sluoksnį.
Vaikystėje išmoktos strategijos
Visas mūsų gyvenimas yra pokyčiai. Didesni, mažesni. Reikšmingi ir ne tiek. Gimimas, pirmas atsiskyrimas nuo mamos, žindymo nutraukimas, galėjimas ropoti, vaikščioti ir su tuo ateinantis jausmas, kad gali pamesti mamą, darželiai, mokyklos, santykiai… Visa tai yra pokyčiai. Tačiau svarbūs ne tik jie, svarbu ir kokiame kontekste mes juos patiriame, t. y., kas vyksta, kai patiriame kažką naujo, kai išgyvename „krizę“.
Kokios strategijos įsivyraus labai priklausys nuo to, kiek saugumo, palaikymo gaudavome pirmaisiais savo gyvenimo patyrimais, ir kiek užauginome pasitikėjimo savimi. Kuo daugiau nesaugumo viduje nešiojamės, tuo krizė, kuriai vykstant daug ko negalime sukontroliuoti, kels didesnį stresą ir norą „kažką daryti“. Kuo mažiau turime pasitikėjimo savimi, tuo daugiau fantazuojame apie tai, kaip nesugebėsime.
Tai buvo ištrauka iš pirmosios psichologės-psichoterapeutės Sigitos Valevičienės kuriamos POROS SANTYKIŲ prenumeratos temos Pokyčiai. Ar liekame juose kartu?
Kas dar laukia pirmoje temoje?
Vaizdo įrašas, kuriame Sigita Valevičienė trumpai pristato temą.
1 savaitė. „Ar vaiko gimimas – krizė?“ + 34 min. garso įrašas. Vaikystėje išmoktos strategijos. Kaip strategijos sukasi poroje?
2 savaitė. Pratimai. Aš ir pokyčiai. Pasidalinimas. Mes su pokyčiais. Kaip sau padėti vykstant pokyčiams.
3 savaitė. Istorijos. Ar sąmoningai renkamės partnerį?
4 savaitė. Nuotolinis susitikimas. Discord’e taip pat kiekvieno mėnesio trečią trečiadienį 19 val., vyksta virtualus susitikimas su Sigita Valevičiene ir kitais prenumeratoriais.
Forumas, kuriame kasdien galima bendrauti su Sigita ir kitais prenumeratoriais. Visus, įsigijusius šią temą, kviečiame prisijungti prie KALBA MAMOS Discord’o, kuriame rasite atskirus, tik POROS SANTYKIŲ prenumeratoriams, skirtus kanalus.
Turinys bus matomas 6 savaites.
Šiltai,
Marija